[Ne]Užpatentuotos terlionės

Ar atsimenat kaip vadinosi pirmoji Jūsų perskaityta knyga? O kada ją perskaitėt?

Atsimenu išmokau skaityti dar prieš pirmą klasę, tačiau pradinėse manęs skaitymas labai nežavėjo. Aišku, perskaitydavau privalomąsias knygas ir aprašydavau jas užklasinio skaitymo sąsiuvinyje dar kiek papeckiodama, atseit bandydama nupiešti siužetą. Kai jau buvo galima rinktis ar aprašyti ar iliustruoti knygos turinį, pasirinkau pirmą variantą. Dar ir dabar piešimas man nelabai limpa.

Nuo penktos klasės mano požiūris į knygas pasikeitė. Pradėjau skaityti net per pertraukas. Teko pagelbėti porai klasiokų aprašinėjant knygos, kurios jie žinojo tik pavadinimą ir autorių, siužetą.

Neseniai sugalvojau surašyti devynias pačias pačiausias knygas, kurias galbūt tikrai kada nors perskaitysiu dar kartą.

Iš vaikystėje skaitytų knygų geriausiai atsimenu H.Bičer- Stou šedevrą “Dėdės Tomo trobelė “. Viso siužeto tiksliai neatsimenu, tačiau tai buvo pirmoji mano knyga, kuri nebuvo pasaka (t.y. tokia kur viskas tik gera ir gražu). Ir dar viena man vaikystėje įstrigusi knyga, tai Marko Tveno kūrinys “Princas ir elgeta“.

Kiek vėliau pradėjau masiškai skaityti vien nuotykių knygas. Ir tada atradau Aleksandre Diuma. Pirmoji perskaitytta jo knyga buvo “Trys muškietininkai“. Patiko, bet ne taip, kai “Grafas Montekristas“. Ši knyga iki šiol yra mano mėgstamiausia. Kodėl? Nes Diuma sugebėjo meistriškai atskleisti pagrindinio veikėjo jausmus ir dar taip aprašė hašišo poveikį žmogui, kad buvau įsitikinusi, jog tai be abejo labai geras daiktas.

Perlipusi visus “Raitelius be galvos”, “Mes varnų saloje” ir kitas nuotykines knygas pasiskolinau iš draugės Colleen McCullough knygą “Erškėčių paukščiai“. Romanas paliko didelį įspūdį. Vėliau sekė Sali Salminen “Katryna” (iš visų perskaitytų romanų pats realistiškiausias). Po kiek laiko atėjo Džeinės Eir eilė, tačiau nebuvo ji tokia ypatinga. Kur kas blogiau jaučiausi perskaičiusi Margaret Mitchell “Vėjo nublokšti“. Pabaiga buvo tiesiog neįtikėtina. Dar ilgai po to vaikščiojau po namus išsižiojusi ir negalėjau patikėti, kad knygos gali šitaip baigtis. Panaši savijauta buvo ir perskaičius Remarko romaną pavadinimu “Naktis Lisabonoj“.

Ir pabaigoje dar paminėsiu vadinamuosius vasaros romanus. Tokius mėgstu paskaityti, kai galva būna perkrauta mokslais ir rūpesčiais. Tada mažiausiai norisi labai gilintis į knygos siužetą, tad lengvas skaitalas būna labai geras poilsis. Iš tokių romanų labiausiai mėgstu Judith McNaught knygas. Tarp jos kūrinių galima rasti ir kostiuminių ir šiuolaikinių romanų. Vienas iš geriausių jos romanų- “Tobula“.

Tai tik dalis labai gerų t.y. man labai patikusių knygų. Ir jei Jums užkliuvo įrašo pavadinimas, tai iškart galiu pasakyti, jog čia rašiau tik savo nuožiūra verčiausias dėmesio knygas.

Pasiilgau pavasario, to laiko, kai galiu išeiti skaityti į balkoną,

SparklLy

Gyveno kartą tokia durnelė, kuri iš neturėjimo ką veikti sugalvojo atšvęsti draugės aštuonioliktąjį gimtadienį jubiliatei to net nežinant. Susikvietė toji durnelė daug draugų (čia vertėtų paminėti, kad ji sukvietė ne savo, o jubiliatės draugus), parūpino plotą ir tik visiems susirinkus ji ryžosi informuoti draugę apie jos garbei surengtą šventę.

Visada nemėgau įžangų, tad dabar tiesiog papasakosiu viską detaliau.

Dar 2011 metais netyčia sužinojau, kad draugė V. nutarė nešvęsti savo aštuonioliktojo gimtadienio. Ta žinia mane siaubingai sukrėtė ir nutariau šio reikalo taip nepalikti. Aš ėmiausi veiksmų.

Pirmiausia susidariau sąrašą žmonių, kuriems planavau išdėstyti savo idėją ir buvau maloniai nustebinta, nes visi noriai sutiko padėti. Subūrusi stiprią komandą pradėjau dėlioti visus taškus ant i, ir dabar jau galiu pasidžiaugti, kad nepalikau nei vienos i be taško.

Tikrąją V. gimimo dieną (tai buvo sekmadienis) 7 valandą ryto šešios asmenybės pasibeldė į V. kambario langus (net nežinau, kam turėčiau būti dėkinga už tai, kad V. kambarys esti pirmajame namo aukšte). Viena iš asmenybių rankoje laikė mažą tortuką, o kita bandė uždegti žvakutę. Netikėtai kambaryje kažkas sušmėžavo ir prie lango pasirodė V. Šešios asmenybės nieko nelaukę užtraukė “Su gimimo diena”. Už kelių minučių dvylika kojų sutrepsėjo į V. šiltą kambarį. Ten visi pasidžiaugė, kad pavyko nestebinti jubiliatę, nusifotografavo ir išvažiavo kas sau.

Tačiau. Tai buvo tik pirmasis aštuoniolikto gimtadienio paminėjimo etapas.

Kitos savaitės šeštadienį V. sugalvojo pasikviesti artimiausius draugus į svečius jos sukaktuvių proga. Tačiau dėl labai mįslingų aplinkybių atvykti “galėjo” tik vienintelė L. ir tai su sąlyga, kad V. ateis pasitikti nuo pagrindinės gatvės, kur važiuoja mikroautobusai.

Buvo šešta valanda vakaro, kai V. išėjo pasitikti draugės L. Netikėtai iš už kampo išdygo tamsi AUDI iš kurios iššoko du kaukėti vaikinai. Tą akimirką V. jau nebežinojo ar bėgti ar rėkti. Bet galiausiai ji apsisprendė. Pasirinko rėkimą. Po maždaug dešimties sekundžių rėkimas nuslopo, mat, V. atpažino iš mašinos išlipantį draugą T., kuris liepė sėst į AUDI. Pirmieji V. žodžiai įlipus į automobilį buvo maždaug tokie: “kaip man gėda”. Galiausiai jai buvo užrištos akys ir T. šiek tiek pavežiojo po apylinkes, kad jubiliatė nesusigaudytų, kur yra vežama.  Po kiek laiko V. buvo išlaipinta SparklLy namo kieme ir nuvesta į kambarį, kur vos tik jai nuėmus akis dengusį šaliką, pasigirdo devyniolikos žmonių balsai rėkiantys SURPRISE!!!

Ta akimirka atrodė lyg iš filmo.

Likusi vakaro dalis neapsiėjo be džiaugsmo ašarų, padėkų, noro galvojimo, aštuoniolikos žvakučių pūtimo, tiek pat kartų jubiliatės kilnojimo šiai sėdint ant taburetės iš šokių iki antros valandos nakties. Vakaro metu visi dalyvavusieji privalėjo parašyti po sveikinimą ant didelio lapo, kuris vėliau buvo susuktas ir įteiktas V.

Kažin ar visa tai būtų įvykę, jei prieš pusę metų V. nebūtų man prasitarusi, kaip būtų nerealu, jei kas nors surengtų jai gimtadienio šventę.

Man atrodo, kad aš pamiršau paminėti, koks nepakartojamas jausmas yra, kai ilgai kurptas planas išsipildo su neįtikėtinu kaupu. Už tai esu dėkinga visiems pasirašiusiems už šią avantiūrą

Visai neseniai (tikslios datos nepamenu) susitariau su draugėm nuvažiuot pasižmonėti į aukštųjų mokyklų mugę. Turėjome susitikti 10:20 h mikroautobuse. Tačiau buvo šeštadienis, o aš, savo ruožtu, buvau siaubingai pavargusi po ilgos ir kankinančios mokslų savaitės, tad visai žmogiška, jog susitarimą sužlugdžiau.

O dabar apie viską nuo pradžių. Žodžiu, mugės išvakarėse užsistačiau žadintuvą, kad suskambėtų 9:00 Lietuvos laiku. Ir jis suskambėjo, tik aš neatsikėliau. Tada, dėl JUMS jau žinomų priežasčių, gavosi taip, kad pabudau 10:20 nuo įkyriai prie galvos zvimbiančio telefono, informuojančio, kad gavau SMS, kurioje, kaip vėliau paaiškėjo, buvo draugės įspėjimas, jog ji kartu su kita rytinėtoja jau sėdi mikre. O tai reiškė, kad maždaug už penkių minučių ta pati viešojo transporto priemonė bus toje vietoje, iki kurios man reiktų pėdinti penkiolika minučių, nebent leisčiau sau pabėgioti ir taip sutaupyčiau 6-7 minutes. Tad man beliko nusiųsti draugei atsiprašomąjį raštą. Dar spėjau mintyse save iškeikti, kai sulaukiau netikėtai malonaus mamos vizito, praskaidrinusio rytą.

Važiuodama į mugę pasižadėjau imti TIK tų universitetų ir kolegijų lankstinukus, į kuriuos/ias ketinu/turiu vilties įstoti, mat po pernykščio apsilankymo mugėje, visas tamsaus medžio nuosavas rašomasis stalas buvo nukrautas reklamine makulatūra, kviečiančia studijuoti geriausiuose Lietuvos universitetuose, paruošusiuose geriausias studijų programas. Tą pačią dieną pusę tų lankstinukų, tokių mokymo įstaigų kaip: Jūreivystės, Karo, Dailės akademijų, Sveikatos mokslų, Žemės ūkio, Šiaulių universitetų, išnešiau į katilinę. Šiemet to neprireikė (nutariau nebūti jūrininke). Ir apskritai, paskutinioji mugė man patiko labiau. Pagrindinė to priežastis- studentai. Ir jei nutarčiau rinktis universitetą pagal tai, kokie studentai atstovavo šiuometinėje aukštųjų mokyklų mugėje, tai beabejo būtų VU TVM. Du vaikinai, su kuriais teko turėti malonių reikalų, atsakinėdami į mano klausimus trykšte tryško charizma ir negalėjau nesijuokti klausydama jų pakankamai vaizdingų ir išsamių atsakymų. Kiek vėliau teko iš šono stebėti, kaip draugės sugalvojo nukabinti vaikiną iš ISM. Po to vos tvardžiausi, kad nesusijuokčiau stebėdama, kaip studentas (nr.:1) iš Neatsimenu Kokio Universiteto tik Šerlokui Holmsui žinomu būdu užrašė savo telefono numerį vienai iš mano draugių ir bandė įtikinti, jog tas mėlynu rašalu pakeverzotas numeris yra jo kolegos (studentas nr.:2), stovėjusio šalia. Pastarasis kur kas įtikinamesniais metodais paneigė studento nr.:1 mestą kaltinimą ir galiausiai yla išlindo iš maišo, kai studentas nr.:1 skaisčiai nuraudo.

Galiausiai pasisėmusi vaikinų kabinimo subtilybių ir informacijos apie aukštąsias mokyklas patraukiau namo.

Namie pervertusi visus parsineštus lankstinukus padariau išvadą, kad mano planai dėl ateities nesikeičia. Trijų išsvajotų profesijų įstojimo reikalavimai nepakito. Iš dalies gerai. Bet tik iš dalies.

Nuo pat mažens, maždaug 5-6 metų, manęs vyresni dėdės ir tetos vis klausdavo kuo aš būsiu, kai užaugsiu. Štai man jau aštuoniolika, bet vis dar išgirstu šį klausimą, tik performuotas jis jau būna truputį kitaip, o pati esmė ta pati.

Kur galvoji studijuoti?

arba

Ką galvoji veikti baigusi studijas?

Taip leidžiama man suprasti, jog jau nesu vaikas (supraskit, čia man garbė). Tik, va, viena problema. Aš visai nenoriu būti nebe vaikas. Tačiau norai kartais taip ir telieka tik norais.

Prieš laiką nepašokinėsi, S.

Man belieka tik palinksėti galva nenoriai pritariant senolių išminčiai.

Čia buvo toks nedidelis nukrypimas nuo temos, tad dabar pats metas grįžti prie jos.

Neseniai sugalvojau sudaryti savo svajonių profesijų sąrašą, į kurį surašiau visas per aštuoniolika mano gyvenimo metų “apsvarstytas” ir “išbandytas” profesijas.

Dainininkė. Pati pirmoji išsvajotoji profesija. Kas gali būti geriau, nei būti žymiam ir dainuoti ant scenos?! Net tikrų tikriausią mikrofoną buvau nusipirkus iš savo santaupų (tada jis man atsiėjo apie 60 Lt) ir stovą už 108 Lt įsigijau (dalį sumos už stovą padengė tėvai).

Aktorė. Mintis, kad tėvai ir draugai galėtų matyti mane per TV atrodė labai kieta.

Mokytoja. Vertinti kitų darbus ir rašyti pažymius kažkada buvo mano svajonė.

Pardavėja. Labai dažnai žaisdavau parduotuvėm su Monopolio pinigais.

Policininkė. Buvau šventai įsitikinusi, kad būsiu labai sąžininga valstybės tarnautoja. Apie šią profesiją svajojau per patį kyšių ėmimo skandalo įkarštį.

Kosmonautė. Buvau didžiai pasipiktinus, kad žmonės tiksliai nežino kas yra už Paukščių tako ribų, todėl nusprendžiau įgijusi astronauto profesiją pati tai išsiaiškinti.

Lenktynininkė. Vairuočiau BMW M3 Nemuno žiede. Prieš tai pasitreniravusi porą metų su kartingu.

Kaskadininkė. Ši svajonė griuvo sužinojus, kad Lietuvoje jų neruošia.

Psichologė. Patikdavo (dar ir dabar patinka) stebėti žmogaus elgesį įvairiose situacijose, tačiau visai neseniai sužinojau, kad ja būti negalėčiau.

Iš išvardintų devynių profesijų ilgiausiai galvoje užsiliko lenktynininkės karjeros aukštumų troškimas, tačiau tarp šiuo metu svarstomų dviejų, šios nėra. Tikriausiai taip bus geriausia visiems. Nors…

Žinot, rytas niekada nebuvo mano mėgstamiausias paros metas. Nors pripažįstu, ankstyvi pavasario ir vasaros rytai, kai dar tik pateka saulė, būna išties gražūs, o ir ta rytmetinė tyla yra viena iš maloniausių tylos versijų. Tik gaila, kad miegas man yra šventas reikalas, todėl ir tokius rytus matau ganėtinai retai.

Taigi, miegas. Sunaikink jį- sunaikinsi mane. Juokauju. Geriau jau tu sunaikink žadintuvą.

Nors… Kas iš to? Jis ir taip man nepadeda. Nusistatau, kad pažadintų be dvidešimt minučių septynios, o atsikeliu tiek pat minučių po septynių. Nu gerai, ne žadintuvas dėl to kaltas…

Kažkas kažkada man sakė, kad ilgai miegoti nesveika. Netikiu. Nors vieną dalyką žinau: kuo anksčiau atsikeliu, tuo labiau išsišiepus vaikštau visą dieną.Tas išsišiepimas šiuo atveju turi dvi prasmes.

Viena iš jų, tai tiesioginė (gera nuotaika).

O antroji… Hmm… Tai tokie atvejai, kai būtų graudu, jei nebūtų juokinga. Pavyzdžiui: atsikeliu aš ankstų darbo dienos rytą (nereikėtų užmiršti, kad kėliausi sunkiai). Nusileidžiu laiptais iki pirmojo namo aukšto, kuriame yra vonia. Patekusi tenai pasiimu dantų šepetuką. Atsisuku vidutinio šiltumo vandens srovę ir pakišu šepetuką po ja. Po to užsidedu dviejų žirnių didumo pastos kiekį ant šepetuko šerelių ir keldama jį link burnos netyčia žvilgteliu į veidrodį. Ir tada paaiškėja, kad rankose laikau raudona spalva išmargintą šepetėlį, kuris nepanašus net kaip du vandens kibirai į tą, kuriuo naudojausi išvakarėse…

Paskutinio sekmadienio rytą teko įsitikinti, kad frazė “Rytas protingesnis už vakarą” ne visais atvejais yra teisinga…

…šį kartą atsikėliau ne taip anksti, kaip prieš tai pateiktame pavyzdyje (čia reiktų nepamiršti paminėti ir to, kad tai pavyko padaryti nebe taip sunkiai ), nupėdinau iki vonios ir galiausiai išsiplovusi galvą ir atlikusi kitus švarinimosi ritualus greit apsirengiau, nes už pusvalandžio turėjau išeiti pasižmonėti.

Apsirengusi greit susikroviau pagrindinius daiktus, be kurių sunkiai išsiversčiau ir nudūmiau atlikti paskutinį ir nuobodžiausią ritualą. Išsidžiovinti plaukus. Bet nepavyko. Mat nuėjusi į tą patį vonios kambarį paprasčiausiai neradau plaukų džiovintuvo. Ir tada prisiminiau, kad jo rasti aš neturėjau, kadangi mama išsigabeno jį su savimi visam savaitgaliui. Tad man teko pasitenkinti 10 minučių plaukų kedenimu ir po to tvirtai surišta uodega. Galiausiai į lauką išėjau dar pakankamai drėgnais plaukais. Šilta nebuvo. Bet dėl to labai neliūdėjau.

Ir pabaigoje paminėsiu dar vieną gan įsimintiną rytinį nuotykį, kai atsikėliau ryte taip anksti, kaip nedarau laisvadieniais, apsirengusi uniformą ir susikrovusi visas reikalingas ir nelabai knygas į kuprinę ir galiausiai nuėjusi į virtuvę sužinojau, kad šiandien šeštadienis.

Pasirašo:

S.

” Mano svajonėms išsipildyti nelemta”.

O jei patrauktume į šoną tą lemtį ir perimtume iniciatyvą į savo rankas, galbūt tada ir svajonės pradėtų pildytis?

Kuo jie skiriasi nuo mūsų?

Kas jie tokie?

O kas mes tokie? Didžiausias skirtumas - odos spalva.

Taip, užaugę kai kurie būna agresyvūs. Kiti sako, kad tamsiaodžiai agresyvesni už kitų rasių žmones. Bet gal taip yra todėl, kad pastarieji labai negražiai su juodaodžiais elgiasi?

Paprastai, labai stengiuosi būti tolerantiška. Priimu kitų nuomonę ir nemėginu jos pakeisti.

Bet DISKRIMINACIJOS pakęsti negaliu. Ir visiškai nesistengiu to toleruoti.

Juk tai taip žema…

Kad ir kaip besistengtų tasai ruduo sugadinti man nuotaiką savo lietingais, vėjuotais ir apniukusiais orais, jam nesiseka. Jam netgi labai nesiseka. Nes…

1. Man patinka lietus. Ypač tada, kai jis prapliumpa man dar nepasiekus namų, ir aš, žinoma, neturiu ne tik skėčio, bet ir kapišono. Arba dar mielesnis jis man pasidaro, kai plaukai būna sugarbanoti ir mano tikslas iki kurio yra dar 10 minučių kelio pėsčiomis, nėra namai. O kartais nebūtina, kad lytų. Užtenka ir rezultato po jo- balų. Kadangi man dažnai tenka vakare eiti namo ne esfaltuota ir neapšviesta gatve (kurioje pilna duobių), kai visiškai tamsu, tai aš pasistengiu savo šviesiais sportbačiais įlipti į visas balas neteikdama nei vienai išimties.

2. Myliu vėją, barstantį įvairiaspalvius medžių lapus aplink mane. Gražu… Dar gražiau būna, kai mėgindama išpilti iš kibiro sugrėbtus lapus, pakeliu tą metalinį daiktą aukščiau nei įprastai, kad lapai sukristų ant aukštos krūvos ir ši nesiplėstų į šonus, ir būtent tą akimirką apsireiškia vėjas supūsdamas visus juos, man į veidą. Negi ne linksma? Ir ne tik todėl lapų grėbimas yra linksmas užsiėmimas. Dirbant šį darbą, man labiausiai mėgaujuosi tuo momentu, kai užlipu ant tos didžiulės lapų krūvos ir mėgindama ją bent kiek sumažinti pradedu šokinėti arba kitaip išsidirbinėti pridėdama ir maivymosi elementų taip suteikdama progą kitiems iš manęs pasijuokti.

3. Trečioji priežastis, kodėl rudeniui taip gėdingai nesiseka nuvaryti manęs depresijon, yra kažkieno sumanymas mokslo metus pradėti būtent šiuo metų laiku. Nes bent jau toje įstaigoje, kurioje mokausi aš, liūdna nebūna, mat, kartais aš mėgstu įlėkti į kabinetą manydama, jog jame man bus geografijos pamoka ir pamačiusi, kad ten nėra nei vieno mano amžiaus asmens išeinu iš jo visa raudona. O kartais sugebu palikti spintelės raktą striukės kišenėje, kurią kartu su kitais daiktais užrakina brolis. Ir kadangi jam pamokos baigiasi anksčiau nei man, tikriausiai suprantate, kas būna toliau. Žodžiu, mokykloje- nenuobodu. Faktas.

Galima būtų pridėti ir daugiau argumentų, patvirtinančių mano teiginį. Pavyzdžiui, kad atvėsus vakarams daugiau laiko galiu skirti filmų žiūrėjimui arba blogiausiu atveju, jei neturiu kokios naujos komedijos, imuosi namų darbų. Bet čia tik blogiausiu atveju. Dar galiu daugiau laiko skirti muzikos klausymui tamsoje, nes vakarai ilgėja… Beje, tai vienas iš mėgstamiausių mano užsiėmimų. Čia buvo nelabai į temą…

Viskas. Manau, priežasčių užteks ir taip jau akivaizdu, kad ruduo yra geras atradimas ir kad depresijos išvengti galime visi, tik kai kuriems reikia labiau pasistengti. Ir dar! Ką mes be jo darytume? Nu, be rudens? Ar pagalvojot, kiek būtų nuostolių, jei po vasaros iškart eitų žiema! Juk tik jis mums padeda morališkai ir visaip kitaip pasiruošti šalčiams. Ir ne visi mes spėjame slides sutepti vasarą. Bent jau aš, tai tuo metu mėgaujuosi šiltais orais, šokinėdama iš valties į ežerą, ir negalvoju apie slidinėjimą. Tam yra net trys rudens mėnesiai, per kuriuos išsitraukiu šiltas vyšnių spalvos pirštines, juodą žieminę striukę, juodą šaliką ir juodus batus. Nupurtau nuo jų dulkes ir padedu ten, kur jie buvo prieš daugiau nei pusę metų. Bet, žinoma, aš nebūčiau aš, jei neišsitraukčiau pirštinių paskutinę rudens dieną pamačiusi, kad rankos atrodo ne taip normaliai, kaip vasarą, o šaliką apsivyniočiau tik prisiminus, kad tokį turiu.

Baigiau.

Vieni žmonių sugebėjimai tikrai žavi ir traukia, pavyzdžiui, gebėjimas pasijuokti iš savęs. Į kitus tiesiog neatkreipiame dėmesio, kaip pvz.: gebėjimas nepamiršti užrakinti durų arbą uždaryti langų, kur nors išeinant, nes pastarieji gabumai yra tiesiog įprasti. Tačiau koks nuobodus ir šiaip netikęs būtų mūsų gyvenimas, jei neturėtume tokių sugebėjimų, kurie verstų mus raudonuoti prieš aplinkinius.

Va, pavyzdžiui, aš, tikrai nesiskundžiu to trečiojo tipo sugebėjimų stoka. Netgi galiu pasigirti, kad pas mane jų daugiau, nei, tarkim, kad ir pirmojo tipo. O, kad patikėtumėte manimi, pateiksiu keletą pavyzdžių, be abejo, paimtų iš savo gyvenimo.

Pirmasis mano trečiojo tipo sugebėjimas yra ryte pabusti žemyn galva, tiesiogine žodžio žemyn prasme. Šiaip tai, aš net neįsivaizduoju, kaip man tai pavyksta, nes nuosava dvigulė lova yra su atlošu iš dviejų pusių: galvos ir dešiniojo šono, kas leidžia jums suprasti, jog jei norite pabusti žemyn galva, jūsų kojos turėtų būti ten, kur vakare atsigulęs palikote galvą. Ir nors tai pastaruoju metu jau nebesikartoja, tačiau iki šiol negaliu suprasti, kaip kartu su mano galva į tą pusę nukeliauja ir pagalvė, nors praktiškai aš neturiu galimybės jos panaudoti, kai galva nesiekia jokio horizontalaus pagrindo. Bet aš vis dar turiu vilties kada nors tai išsiaiškinti ir tikiu savo jėgomis.

Antrasis ir geriausiai įvaldytas mano talentas yra gebėjimas kalbėti per miegus. Štai todėl vengiu bet kokios progos, suteikiančios man galimybę miegoti viename kambaryje ne tik su savimi, nes kitu atveju pabudusi ryte vietoj to nuobodaus labas rytas, išgirstu daug komplimentų, tokių, kaip: oi, kaip mielai tu šiąnakt šnekėjai ir panašiai. Ir nors komplimentai nėra blogas dalykas, tačiau šiuo atveju jau mieliau rinkčiausi tą nuobodžiąją pasisveikinimo versiją.

Jau, tikriausiai, iš šių pavyzdžių supratote, jog būti matoma naktį, kai mano sąmonę užgožia sapnai, tikrai nėra mano svajonė, tai dar galiu pridurti, kad ir miegodama dieną, nepageidauju būti pastebėta. Tačiau. Taip jau gamtos sutverta, kad ne visi pageidavimai būna išpildomi. Įsitikinau.

Vieną, saulėtą ką tik prabėgusios vasaros dieną, atostogas leisdama Nidos kempinge sugalvojau nueiti pamiegoti, nes pasidarė nuobodu. Prieš atiguldama užsitraukiau ant palapinės įėjimo tinklelį, kad nepriskristų vabalų, bet įeitų gryno oro ir užmigau.

Pabudau išgirdusi virtuvinių indų skambesį ir jau apsidžiaugiau, kad pirmą kartą mama neprašė mano pagalbos ruošiant vakarienę, kai pramerkusi akis išvydau prie stalo, esančio tiesiai priešais įėjimą į mano palapinę, susėdusius šalia įsikūrusios šeimos narius: vidutinio amžiaus tėvus, metais už mane vyresnę merginą ir jos metais jaunesnį brolį…

Tą akimirką aš patikėjau, kad galbūt ten, aukštai, ir yra tas visagalis kūrėjas, kuris norėdamas užtikrinti mano ramų gyvenimą iš anksto pasirūpino, kad tinklelis būtų permatomas tik žiūrint iš palapinės vidaus. Tčiau greitai įsitikinau, kad visgi žmonės išsivystė iš beždžionių.

O kas įdomiausia, kad su vaikinu iš tos šeimos bendrauju iki šiol, bet vis bijau paklausti, ką jis tą dieną matė.

Taigi, šiam kartui pavyzdžių tiek. Nors! Aišku, dar prie to trečiojo tipo galėčiau pridėti ir sugebėjimą amžinai apsidrabstyti maistu, kai jaučiu, jog kažkas žiūri, kaip aš valgau…

Žodžiu, kad ir kaip varytų į neviltį tos mūsų savybės, verčiančios slėpti galvą po smėliu, tačiau pripažinkim, be jų būtų liūdna. Tad aš vis dar gyvenu gerai. To paties linkiu ir jums.

See ya!

Šiaip mokyklą aš mėgstu. Joje sutinku daugybę malonių žmonių. Ten pilna veiksmo ir maistas skanus ( tai ypač svarbus aspektas). Žodžiu, tikrai nejaučiu jai neapykantos. 

Tačiau koks nepakartojamas jausmas užplūsta sekmadienio rytą, kai pabudusi suprantu, kad šiandien nereikės eiti ruošt namų darbų… Kad galėsiu sau leisti eit miegot ne 22 valandą, o KUR KAS vėliau… O svarbiausia, kad nereikės perstatyti radijo įsijungimo laiko iš 9:00 h savaitgalinio rėžimo, į 6:30 mokyklinį rėžimą! Ir kas gali būti geriau?!

Nuostabus dalykas tos atostogos. Faktas.

O ką aš per jas veiksiu? Dar nesugalvojau. Ir negalvosiu. Nes, dažniausiai, tai, ką suplanuoju, arba neįvyksta arba būna visai neįsimintina. Nuobodu.

Štai kodėl stengiuosi, jog viskas vyktų ekspromtu. Ir man sekasi!

Ar sakiau, kad esu laiminga?